HelluvaGirl

minia sekretorių

latekso juostomis

susiveržusių liemenis  

stingsta atstačiusios

blizgančius užpakalius

kantriai laukia

skambaus pliaukšt

plaukų šepečiu:

pliaukšt! –

išriečia nugaras

nežymiai pakeičia pozas

veiduose –

stilizuotas „o, taip!“

rūkas, vien rūkas

sutrupėję vitražai

sudraskyti korsetai

atlaso užvalktuose

veržia man gerklę

nelengva kvėpuoti

stebėti

ir dulkinti

vartotės mėsinėj 

nudirtais apatiniais

o aš toks

mažas toks

lengvas

pamišusi arba pamiršusi
pradžias pabaigas nuoseklią eigą
nuo likimo iki išsipildymo
e mažosios iki ž didžiosios
nepažino svarbiausiojo dėsnio
karalienėm netampama
gimstama

Maitina gerai. Iš viskio stiklinės.

Ir migdo kaip kantrūs pirmagimio autoriai.

Dar leidžia sapnuoti ne vien apie karą.

Beveik įpratau prie begarsės lopšinės

Ir nugara jaučiamo amžino žvilgsnio,

Lyg būčiau išstumtas iš didelio būrio

Vaizduotėje tylinčių tų, kurie turi

Prisukti raktu mano žodį ar žingsnį.

Nesikalbam šiaip sau, be didelio reikalo.

Sapnuojamės, pasivaidenam, nežiūrim

Į veidus, bet tik todėl, kad neturim,

Ir laukiam nubusti pakenčiamo laiko.

http://www.youtube.com/watch?v=iW7VfOw0pd4

Atatupstas žingsnis ir ilgas kritimas į sapno minkštumą:

prisėdu ant lovos, kur paklodės –

sudrėkę žemėlapiai nuo vėjo atpleišėjusiais pakraščiais.

Seku Tavo kelionę, tarsi lūpomis lėtai rankiočiau

ant žemės pabirusius spalvotus karoliukus,

rankomis stipriai remdamasi į grindis –

kaip tame paveiksle, prisimeni? –

kur moteris išpuoselėtomis rankomis

stūmėsi žeme į priekį ant lentos,

o nuo juosmens nieko nebuvo, prisimeni?

Tada mėgau piešti žmones – kai kurie jų tapo manim.

Žvilgsniu glostau žiedlapio švelnumo nugarą,

išsitiesusią virš mano paryčių

kažkur tik per žingsnį, per žingsnį—

Sapne imi mano ranką: „Laikykis!“

Tik tada atsistoju, mes brendame purvinu vandeniu:

Tu pirma, nepaliauji šypsotis, tik taip man drąsiau.

Nubudimas ištinka visą laiką ten pat –

ant žemėlapio pakraščio,

kur iš vėjo krypties buriu, kad sugrįžtum.

Dovanoji vien
nutrūkusius vėrinius,
prakąstas bandeles,
po vieną auskarą
ir viso labo
užuominas,
kad mano liga –
ne mirtina.

http://www.youtube.com/watch?v=Yy-pvOoJDt0

Susirandu jas vieną po kitos -
baruose,
galerijose,
parduotuvėse,
skersgatviuose -
ir myliu nuo pradžios iki galo.
Žiūriu į jas Tavo akimis;
bučiuodama vėsius jų skruostus
vagiu Tave iš jų,
o jos nežino, net neįtaria,
kas aš tokia ir ką jos
pačios nesuprasdamos
man dovanoja.
Jos šypsosi patiklios
kaip kūdikiai,
kaip seserys
ir kaip geišos -
man patinka jų naivumas.

Jos nežino,
kad besišypsodamos
grąžina man Tave.

Aš visą Tave surinksiu.

kaip pamišėliai laiptais į viršų
viens du trys su kiekviena pakopa
vis labiau esu
nuo
ta
ka
nuo
ta
ka

bet palaukite kur mes papuolėm
juk tai šermenys kaip neskoninga
na ir kas vis tiek lėbausim garsiai
mane juokas kutenantis ima

maitinu tave iš savo rankos
geriu vyną ir šypsausi dosniai
supranti nėra nieko tylesnio
už galią pajutusią moterį

siuvinėju
kiekvieną
sekundę
viens
du
trys
prieš akis bėga laiptai
viens du trys su kiekviena pakopa
vis mažiau esu
nuo
ta
ka
nuo
ta
ka

http://www.youtube.com/watch?v=krTE0AJkqj4

Mamyte, pasek man pasaką.

Ji gulėjo apsikabinusi mane iš nugaros.
Priešais ant sienos krito rausva šviesa,
ilgesinga kaip prisiminimas iš praėjusių gyvenimų;
ji gulėjo prisiglaudusi prie manęs su drabužiais,
lyg ruošdamasi kažkur išeiti, ir dainavo lopšinę.

Mama, dainuok man, nemiegok,
kad nelikčiau viena!
Aš noriu apie vilką su ožiukais.

Paskui ji vis tiek užmigo.
Paliko mane su vilkais mano nebevaikystėje,
su prisiminimais – o gal tai buvo neramūs sapnai?
Dažnai sapnuodavau ją, labai gražią moterį,
kuriai ten, sapnuose, visai nerūpėjau –
ir aš niekaip negalėjau jos pažadinti.

Mama, ar galiu sutrumpinti Tavo suknelę?

Ji buvo tokia ryškiai žalia,
gražiai gulė ant dailaus jos kūno,
kai sėdėjo ankštoje vonioje ant senos skalbimo mašinos,
rydama cigarečių dūmus ir sūrų vandenį,
kad jis netekėtų skruostais.
„Tuoj, mes tuoj išeisim, tik nebijok“ – šitaip sakė.

Po velnių, ar mes galime vieną kartą išeiti?!

Tai niekada neįvyko, nes, prireikus išeiti,
nebeliko mūsų, tik ji ir aš po vieną.
Ir dar ji žiūrėjo į mane tomis savo pilkomis akimis,
nenorėdama sakyti to, ką jau seniai žinojau.
Tai, kad retkarčiais aš turėjau būti jos mama.

Ne, aš negrįšiu. Tu pasirinkai, ir aš pasirinkau. Aš neverčiau Tavęs būti man gera, dabar neprašyk to iš manęs.

Viskas, ką ji padarė, tai pasiliko, ir niekas nepasakys, kuri buvome teisesnė.
Kartą atėmiau iš jos virvę, sakydama:
„Jei palauksi iki rytojaus, pasakysiu Tau vieną paslaptį.
Tik palauk iki rytojaus“.
Abi sėdėjom jau kitoje vonioje, jau kitos, bet tąkart verkėm drauge.
Aš jau neprisimenu, ką tada norėjau pasakyti.
Gal nieko. Bet juk svarbiausia, kad ji pasiliko.

Mano jaukiam beprotnamėly

Nelygiai nudažytų sienų meditacija

Pilna autoironiškos užuominos į nebuvimą

Tų sienų nenusakoma nieko nesakanti spalva

Tarsi pageltusi vata nuo užpernės eglutės

Mano jaukiam beprotnamėly

Su vienu langu tiesiai prieš aptingusį judėti laiką

Ant žemės ridinėjasi peraugusios citrinos

Mažučiai teigiamo nusiteikimo ambasadoriai

Kuriuos kažkas pamiršo deramai sutikti

Mano jaukiam beprotnamėly

Ilgiau pabuvus pasimiršta paslaptys ir pavadinimai

Ilgiau užtrukę ima merdėti grobuonys

O dvasios vietinės kinkuoja kojomis susėdusios

Ant niekad taip ir neįjungto televizoriaus