HelluvaGirl

Senčos puodelio dugnas primena žolių priaugusį ežerą, kurio dugne nėra akmenų, pėdos maloniai smenga į šviesų smėlį, o vandens kvapas asocijuojasi su maloniais, bet nepažįstamais, todėl šiokią tokią baimę keliančiais dalykais.

Vaikystėje labiau už viską mėgau taškytis vandenyje. Labiausiai patikdavo jūra: kur kas “gyvesnė” už ežerus, traukianti gilyn į save, kai susigrąžina bangas. Nepasiduodant ir tvirtai įsispyrus į krantą pėdas vis labiau užneša smėlis; atrodo, arba pasiduosi ir nuplauksi ten, kur nieko nebesimato, arba liksi styroti smėlyje kaip koks medinis stulpas, kurio paskirtį visi seniai užmiršo.

Man sakė, jog Vanduo - tai emocinis pradas. Žemė - materija, Oras - mentalas, o ką reiškia Ugnis pasakyti pamiršo, tai iki šiol ir nežinau. Bet Vanduo yra emocijos.

Smagi paralelė: rodos, visada leidausi valdoma jausmų, nors nieko apie juos negalėčiau pasakyti. Neturiu žodžių jiems pavadinti ir įgūdžio suvaldyti.

Kartais pati nusigąstu, kad ne save išreiškiu emocijomis, o pati tampu jų įrankiu ir išraiškos priemone. Gal todėl, kad niekad nemokėjau plaukti, jei jau apie tai prašnekom?