Yra tokia istorija apie aguonas. Galbūt kažkam ji pasirodys įdomi.
Vaikystėje mačiau vieną filmą, tiksliau, mano dėmesį užkabino pati pabaiga apie karą, kuris baigėsi. Keliuku pro pievą važiavo sunkvežimis, o jame – kareivis su mergina, kurios vardas buvo Melancholie.
Ji pamatė pievą, kurioje tirštai žydėjo aguonos. Suriko, šoko iš mašinos, ir pasileido tekinom į gėles. Euforiškas laisvės protrūkis, pasibaigus karui. Džiaugsmas dėl paprastų dalykų. Yadda yadda.
Ir, žinote, yra tos į judesį reaguojančios bombos, kurios sprogsta gausybe mažų pjaustančių skeveldrų – viena tokia kabėjo medyje. Tikriausiai per karą liko nesusprogusi. Melancholie tuo metu kaip tik juokėsi ir laiminga siautėjo pievoje, kai iš jos veido, akių, šviesių drabužių ir rankų pasileido kraujo čiurkšlės. Ji griuvo ant kelių vis dar šypsodamasi ir tarsi nesuprasdama.
Aguonos toliau sau atkakliai žydėjo.
Man jos atrodo tokios laukinės, nepalaužiamos, neprijaukinamos, nebylios. Tu jų nepasimerksi, jos niekada nebus vazoninės. Man tai – išlikimo simbolis, bet išlikimas įmanomas tik laisvėje. Tai nuostabus sąžiningumas sau.
Tada vaikystėje (kuri man, regis, dar taip ir nesibaigė) galvojau, kad norėčiau būti kaip aguonos. Žydėti, kad ir kokie karai ar tragedijos sprogtų aplinkui.
Šiandien man labai skauda būti žmogumi.
Istorijos, kuriomis gyvename ir tapatiname su jomis save, tampa mistika, kuri apgaubia ir pačius mus. Vis tik aguona ne pilkas akmuo (tikras išlikimo simbolis)ir ją reikia labai labai saugoti.
Jų nereikia saugoti. Tame visa esmė
Tipo vėl atželia, ar neturi jokios vertės?
Taip, jų nereikia saugoti. Gal labiau tiktų… “jų reikia saugotis”.