HelluvaGirl

Atatupstas žingsnis ir ilgas kritimas į sapno minkštumą:
prisėdu ant lovos, kur paklodės –
sudrėkę žemėlapiai nuo vėjo atpleišėjusiais pakraščiais.

Seku Tavo kelionę, tarsi lūpomis lėtai rankiočiau
ant žemės pabirusius spalvotus karoliukus,
rankomis stipriai remdamasi į grindis –
kaip tame paveiksle, prisimeni? –
kur moteris išpuoselėtomis rankomis
stūmėsi žeme į priekį ant lentos,
o nuo juosmens nieko nebuvo, [...]