Posted by: helluvagirl on: 2006-02-21
Viskas kartais užgimsta, baigias, jos vienos –
Neprasidėjusios niekaip, be pabaigos –
Irstosi matinės tuštumos tarpekliuose:
Vienoj pusėj nepasiskolinami takai,
Kitoje – neapkabintos naktys
Nurimusiose paklodėse, išmušant paryčius.
Dar jos nueina – dažniausiai tą valandą,
Kai plačiausiai atmerkiamos akys –
Į žemėlapiuos nežymimą vietą.
Ten lipa ant didelio kalno iš stiklo –
Kaip tik tą akimirką jas pamatai,
Kai viršūnėj įtempusios raumenis laikosi.
Atrodo nesudėtinga, tarsi stebėtum
Čiuožiant [...]
