Aš tai jau mačiau kažkada
Savo vizijoj: šitaip sėdėjom
Nežiūrėdami vienas į kitą, nurimę;
Su atsakymais, tylūs, kaip broliai,
Kaip vyrai ir žmonos, kaip sielos
Begalybę suradę – sutrikę
Dėl kvailybės klaidų, kurias darė,
Braukdami vienas kito buvimą
Raudonom žingsnių linijom –
Žingsnių
Kuo toliau, kuo skaudžiau
Nuo viens kito.
- - - Pirštais gniaužiau
Pečius, glosčiau plaukus, ieškojau
Tavo meilės keisčiausiose vietose,
Ir neigiau, ir meldžiausi, ir gėriau,
Ir svaigau nuo senų surogatų,
Netikrų pranašų savo guoly.
Vis dar vengiu kaltės Tavo žvilgsny.
Vis dar gėda dėl to, ką jaučiu –
Juk žinai, akmenširdžiams nesopa. - - -
Na, tai štai – dabar sėdim surėmę
Pečius, kad nereiktų žiūrėti
Viens kitam į akis, į teisybę.
Dar nemokam kalbėt, būti tiesūs.
Ir žiūrėt į akis. Tavo meilė –
Atnašaujamo kraujo rieškučios.
Mano meilė – visiems išdalinta,
Dosniai rankomis tiesiama ostija.
- - - Vis kartoji – Pirmagimė.
Ne, taip nereikia.
Pirmesnių Tavo kūdikių sielos
Kyla dulkių stulpais mano sąmonėj. - - -
Štai sėdim. Svetainė be muzikos,
Kaip aš tai mačiau savo vizijoj:
Susipina saulės kelionė tarp dulkių
Plačiom čiurkšlėm iš virpančio gintaro.
Nežinai: aš ieškojau vienintelio vyro.
Saulėlydžio išrišimas
Nutilus giesmėms.
Aš sugrįžau.
